Gyvenimo prasmės ir pašaukimo ieškojimas vaizduojami kaip kelionė autobusu. Žmogus pasimetęs seka kitus ir įsėda į autobusą nežinodamas, kur jis veža, pakeliui pravažiuojamos vietos – tai savęs ieškojimas, kelionė į save. Žmogus pamatęs sau mielą vietą išlipo apsižvalgyti stotelėje „prasmė”, „gyvenimo” gatvėje. Nespėjus susivokti, kur žmogus yra autobusas išvažiuoja ir žmogus nusprendžia čia įsikurti, susikurti gyvenimą. Taip susipažįsta su Juo. Netrukus supranta, kad jam čia ir buvo skirta būti ir dėl to turi būti dėkinga Jam. Žmogus atsidėkoja pokalbiais vakare ir pasitikėjimu. Jis – metaforiškai prižiūri žmogaus kiemą, tai yra, saugo ir globoja žmogų. Tokį minties pateikimą pasirinkau, kadangi jauni žmonės dažniausiai neturi aiškaus suvokimo, kas yra gyvenimo prasmė ir pašaukimas, tad nusprendžiau pateikti savo versiją, kurioje prasmės paieška vaizduojama kaip kelionė, o pašaukimas – kaip kaimynas, kuris tampa tavo draugu, pašnekovu ir sergėtoju. Tikiu, kad toks minties perteikimas priverčia susimąstyti, jog tikslas nėra taip toli, kad visi ras savo kelią.
