Pastaraisiais metais daug mąsčiau apie pašaukimą, žmogaus tapatybę ir kas įprasmina mano buvimą. Ir kuo toliau, tuo labiau atrandu, kad mano pagrindinis ir svarbiausias pašaukimas – yra būti mylima Dievo dukra. Tai apsprendžia ir nuspalvina visus likusius dalykus gyvenime. Ne tik nuspalvina, bet ir pastato į savo vietas. Nes jei savo tapatybės ar asmeninio „išsipildymo“ ieškosiu Dievo kūriniuose, laikinuose dalykuose, tai juk niekada nebus tikra, amžina, giliausia mano buvimo esmė ar tikslas. Taigi mano pašaukimas, pirmiausia ir labiausiai yra tiesiog įsišaknyti buvime Dievo, savo naujoje tapatybėje: būti Jo, savo dangiškojo Tėvo meilės apsupta, ir ją priėmusia, ir dėl to, galinti tą meilę dalinti kitiems, kad ir ką bedaryčiau, kad ir kur benueičiau, kad ir kokį kelią pasirinkčiau. Visur – Jo dukra, vilkinti naują rūbą, gautą tada, kai Jis mane pakvietė į savo šeimą. Apie tą meilę ir tą rūbą ir yra ši daina.||| Žodžius puikiai sudėliojo mano draugė Roberta, o jiems muziką parašiau aš, Karolina.